Istorijos

Žemiški reikalai

  • Autorius: Asta Padagaite
  • 0 komentarų

Važiavau vieną dieną pro savo vaikystės pirmuosius namus: paprastas daugiabutis, kiemas, šalia įkalnė su metaliniais stovais skalbiniams džiaustyti, toliau upelis. Viskas lyg ir taip pat, tik šiek tiek pasenę, išskyrus labai aiškų pojūtį, kad patekau į stipriai sumažintą pasaulį. Namas mano prisiminimuose gerokai didesnis nei yra iš tiesų, įkalnė buvo rimtas kalnas į kurį buvo iššūkis užbėgti, o ant mano ūgio skalbinių stovų, tuomet tokių neįtikėtinai aukštų, viršaus užsikardavo ir pasikabindavo žemyn galva tik patys kiečiausi.
Apie daiktiškumą vaikų pasaulyje kalbamės ir nuotraukas žiūrim kartu su psichologe, socialinių mokslų daktare Aliona Šalaj, kuri ne tik mokslininkė, juostinės fotografijos mylėtoja (www.vienok.lt), bet ir trijų vaikų mama.  

-

Fizinė aplinka svarbi tiek vaikams, tiek suaugusiems. Teorine prasme tai patvirtina egzistencinės psichologijos autoriai, kurie vartoja „kūniškumo“ sąvoką ir taip atkreipia dėmesį į tai, kad mes, kaip žmonės, esame įkūnyti pasaulyje. Mūsų kūnas, psichika ir fizinė gyvenamoji aplinka yra neatsiejamai susiję tarpusavyje, veikia vieni kitus. Visiškai paprasta praktine prasme, užtektų paklausti savęs – o ką darote, kai Jums „negera“ ar norite pakeisti būseną? Kiekvienam pagal pomėgius, bet dažnas renkasi būtent fizinę veiklą ar rūpinimąsi savo kūnu: išeina pasivaikščioti, sukiša rankas į žemę, eina pasidaryti manikiūro ar kapoti malkų.

Fizinis kito žmogaus patrauklumas yra vienas iš svarbesnių elementų, turintis įtakos mūsų santykiams su juo. „Nėra vilties, kad jie kada nors sutars: jie fiziškai negali vienas kito pakęsti.“ Neprisimenu iš kur ištraukiau šią frazę, bet ji gerai iliustruoja fizinių žmogaus savybių reikšmę jo santykiams su kitais. Žinoma, visada galima svarstyti kodėl vienas ar kitas žmogus Jums imponuoja labiau ar mažiau, ir kas už to slypi. Bet fizinę trauką, kurį galiausiai atveda mus į artimus santykius ir vaikus, ko gero, būtų sunku simuliuoti.

Visgi vaikų santykis su fizine aplinka yra unikalus savo intensyvumu. Vienas paprastas pavyzdys. Kaip aukštai pakeliate koją, kai lipate laiptais? 10-20 cm? Tai sudaro maždaug dešimtadalį Jūsų ūgio. Kai tais pačiai laiptais lipa Jūsų metinukas, jis kelia koja maždaug trečdaliu ar ketvirtadaliu savo kūno. Jaučiat pastangų ir motyvacijos skirtumą? Taip pat suprantu kodėl mano vaikai šiek tiek baimingai žiūri į miške besisiūbuojančių pušų viršūnes. Jau man tos viršūnės yra toli, o jiems, pagal jų ūgį, tas tolis išvis sunkiai išmatuojamas. Kai mano dukra prasilenkia su mūsų katinu (nemenko dydžio britų trumpaplaukis), tai čia tas pats lyg man pro šalį praeitų liūtas. 

Vaikų santykio su aplinka intensyvumą galime matyti ir stebėdami jų žaidimus. Turbūt retas kuris iš mūsų sugeba taip susilieti su aplinka kaip maži vaikai. Dėl tam amžiui visiškai unikalaus tapatinimosi su aplinka gebėjimo, jie gyvena ne aplinkoje, bet greičiau – ja. Jiems nereikia ypatingų aktorinių gebėjimų norint įsijausti į žaidimo herojų. Žaisdami jie esą juo. Vėlesniame amžiuje tokio intensyvumo santykį su fiziškumu išgyvename retai. Į jį, jei nusišypso laimė, panardina tik ypatingai stiprios patirtys – gimdymas, orgazmas, meninio, religinio ar kitokio pobūdžio ekstazės išgyvenimai. 

Psichologai vesdami relaksacijas dažnai naudoja vaikystės prisiminimo pratimą, kuomet prašo mintimis grįžti prie įsiminusio vaikystės įvykio. Beveik visi turi daugiau ar mažiau ryškių to laikotarpio prisiminimų. Gana dažnas atsimena nemažai fizinės aplinkos detalių ir pojūčių: mamos ar močiutės suknelės, į kurią įsikibdavome su ir be progos, raštą, buto ar namo išdėstymą, fizines erdves, kvapus, garsus. Kai grįžtame į savo vaikystės namus, dažnai grįžtame ne tik į tą aplinką fiziškai, bet ir šiek tiek savo amžiumi – tarsi ir vėl taptumėm vaikais. Daug kas stebisi mastelio pasikeitimu. Jei kada esate lankęsi vietose, kuriose leisdavote daug laiko būdami maži, turbūt prisimenate nuostabą – kaip „sumažėjo“ pastatai, sutrumpėjo atstumai. 

Todėl svarstau - ar paprastai skiriame deramą dėmesį savo ir ypač vaikų fizinei aplinkai? 

Kartais pagalvoju, ar mūsų galvose nebus įsiveisusi kažin kokia nesveika hierarchija. Tarsi proto darbai būtų „vertingesni“, „dvasingesni“ ir „švaresni“ nei rankų amatai ar kiti fiziniai darbai. Paklauskit mano paauglio sūnaus klasiokų – geros Vilniaus gimnazijos mokinių. Jie jums be klaidų išpyškins, kad geriau sėdėti švariam ofise prie kompo negu kuopti mėšlą eko-fermoje. Jie žino, nes tokias vertybes patys to nesuvokdami ištransliavome mes. 

Įsivaizduojame, kad rūpintis daiktais ir rūbais – paviršutiniška. Čia juk tuštybė. Svarbu, kad atliktų savo funkciją, daugiau niekas kaip ir nesvarbu. Šis požiūris gana paplitęs, ir net turi savyje tam tikro atsainaus snobiškumo. „Man dzin kaip atrodau, kaip apsirengė vaikai. Svarbu šilta. Koks skirtumas, dera tie rūbai ar ne, ir ar jie patinka? Netarnaukim daiktui, neišaukštinkim jo, nesuteikim jam pernelyg didelės reikšmės. Negi karų, nelygybės, vartojimo ir rinkos ideologijos fone nėra rimtesnių reikalų nei rūpinti išvaizda ar sudievinti daiktus? 

Jei atvirai, išmesčiau pusę vaikų žaislų dėžės, ir ranka nesudrebėtų. Bet žinau kaip greitai jie prisiriša prie, mano akimis, banaliausių, pigiausių, baisiausių, garsiausių žaislų. Vaikai greit juos „įsisavina“ savo žaidimams, pabandyk išimti. Gerbti tai, kas brangu kitam – tarp mano vertybių, todėl ir neišmetu. 

Nenoriu atitrūkti toli nuo žemės, kiekvienuose namuose rasime neapgalvotai juose atsiradusių daiktų. Šiais laikais turėti savo namuose tik kruopščiai atrinktus daiktus – nėra paprasta. Tai reikalauja dėmesio, priežiūros ir finansinių galimybių. Sentimentai, dovanos, akcijos, dėvėtų rūbų parduotuvės – daiktai į mūsų namus plūsta. Gyvename tokiais laikais ir tokioje pasaulio vietoje, kur turėti daug yra lengviau nei turėti mažiau.

Įdomiausia, kad poveikį turi ne tik mūsų, suaugusiųjų, dėmesys daiktams ir sąmoninga jų atranka, bet ir įvairių motyvų nulemtas pasirinkimas „nesureikšminti“ daiktų. Kad ir kaip tų daiktų nesureikšminam, atsitiktinai į aplinką pakliuvę daiktai įauga į ją, ir veikia vaikų supratimą. Pavyzdžiui, kad viena rūbų spalva „vertingesnė“ už kitą. 3-metė dukra greitai perkando faktą, kad dauguma daželio mergaičių dėvi rožinius drabužius, ir tai kažin kaip nužymi jų statusą grupės hierarchijoje. Vaikai iki šiol negali susitaikyti su faktu, kad mėgstamiausia mano spalva – pilka. Tai, ką dėvim, ir tai, ką turim – turi reikšmę. Dar ir kokią. Ir visiškai nesvarbu – ar renkamės daiktus sąmoningai ar atsitiktinai. 

„Lauros mama turi aukštas kėdutes su atsirėmimu. O mūsų kėdės minkštos. O mažos – kietos.“ Tai monologai ir dialogai, kuriuos dažnai girdžiu klausydamasi ką kalba mano vaikai. Daugybė jų diskusijų objektų yra labai arti žemės ir apčiuopiami. Jie patiria lytėdami ir stebėdami pasaulį iš savo ūgio pozicijų. O tam aukštyje žemė gerokai arčiau. Kaip ir dulkės, kilimai, raštai, grindys. Viskas, kas apčiuopiama, fiziška ir įstrigs jų kalbinėje ar iki-kalbinėje atmintyje ilgam.

Todėl ir sakau – kad ir kokie dvasingi bebūtumėm, nėra kito būdo perteikti kitam (vaikui) savo požiūrį ir vertybes nei per konkrečius veiksmus ir fizinę aplinką.

 

Pasidalinkite
Senesnės istorijos Naujesnės istorijos