Sumažėjusio proto bendruomenė
Klausykit, o Jums po gimdymo proto nesumažėjo?
Sako, sumažėja.
Pampersui pakeisti proto daug nereikia - taip imi ir patenki į tokią įdomią, išskirtinę bendruomenę, kur renkasi didžioji dauguma mamų. Kitu atveju jau ant gimdymo stalo reiktų energingu mostu nusibraukti prakaitą ir iš karto dairytis kur nusviedei savo kablus, juos apsimauti ir eiti įrodinėti, kad esi amazonė, nori tu to, ar ne. Jeigu nenori - būk pasveikinta atvykusi į sumažėjusio proto bendruomenę.
Tu tampi švelni, rūpestinga, kruopšti, kantri, moteriška, motiniška, kokia tik nori. Tik ne protinga. Ir tai, sutikit, kaip čia tiksliau pasakius, - gniuždo!
XX amžiaus psichologijos mokslų klasikė, susukusi man protą savo įžvalgomis, tokia kieta tetulė Karen Horney sakė, kad ima ir atsiranda "polinkis save versti silpnesniu, o ne stipresniu, apgailėtinu, o ne laimingu". Va! Pagimdai ir šitas polinkis brėkšta tavo horizonte visai nelaukta aušra, nepastebimai apglėbia ir ne iš karto supranti, kad tau taip nutiko. Kai supranti, dažniausiai jau nejauku ir pikta.
Būtų visai nieko, jeigu mus suptų tik žmonės, kurie išklauso, padeda, nuramina ir padeda išvengti streso bei nuovargio gimus vaikui. Tačiau, ypač pirmaisiais metais, dažniausiai pasijunti kaip įmesta į tokią peklą, o, siaubeli! Žmonių aplink mus būna pačių įvairiausių, tačiau egzistuoja toks konkretus tipas (tebūnie šviesi jiems saulė), kuris nesąmoningai ieško šiek tiek silpnesnių, kad galėtų juos paėsti. Ir sutapk tu man taip, kad šitie šviesuoliai visada pasirengę misti tuo, kad Tu neskaitei, neklausei, nežiūrėjai naujausių kultūros/meno/politikos/verslo/etc. aktualijų ir daugiausia, ką galėtum pasakyti, tai kokia išmatų spalva jau reiškia bėdą, o kokia dar ne (ir net tiek, po velnių, kartais nežinai).
Aš vadinu šituos žmones įvaizdiniais.
Įvaizdiniai visada gudresni, negu mes. Jie labai mėgsta vartoti ypač tikslius pavadinimus ir citatas. Įvaizdiniams patinka neklaustiems pasakyti, kad vakar klausėsi Mocarto Tratatosios Simfonijos ir patyrė euforiją. O tu pagarbiai linksi ir galvoji: šūdas, manęs jeigu paklaustų ar Mocartas parašė Simfoniją ar Menuetą ar abu parašė - negalėčiau pasakyti ir kokia GĖDA. Aš tai daugiausiai klausausi vaikiškų dainelių arba mašinoj M1 Plius ir pirmas į galvą šovęs kūrinys, kurį galėčiau padainuoti, būtų Madonos: Like a virgin, Ū, just for the very first time... Pala, pala.
- Padainuok.
- Ką padainuot?
- Tai tą, Mocartą. Arba gerai, pasakyk ką pajutai arba ko ten ėjai?
Ir žinot, ties šituo teoriniu pokalbiu didžioji dauguma diskusijų su įvaizdiniais ir pasibaigtų. Šachas. Matas.
Vienas žymaus tinklo, žymus savininkas, užkulisiai kalba, palikus jį merginai, bandė man bare cituoti Jungą. Nieko nepagalvokit, aš šiaip šventoji, tiesiog tada buvo mano gimtadienis ir gėriau bare viskio kokteilį, į kurį riedėjo mano paliktų namie trijų vaikų nematomos ašaros. Mamos taip nedaro, bet aš padariau.
Apsimečiau tada, kad neišgirdau, nes toks smagumas suėmė, kad galvojau jeigu kalbėsiu, o kalbėti aš mėgstu, tai baigsis blogai: vyriškis gali klaidingai suprasti, kad gaus sekso (kitaip necituotų Jungo, trust me), o mano draugės išeis.
Galėčiau duoti nukirsti savo mezgančią ranką, kad jeigu būčiau pasiteiravusi bent ko nors daugiau apie tą Jungą, būčiau išgirdusi ne daugiau, nei rašo knygos įvade. Ten, šiaip, visai neblogai, būna, rašo, esu kadaise išlaikiusi klaikiai neįdomią įskaitą gerai išsinagrinėjus tik literatūros įvadus. Čia lygiai tas pats kaip su Mocartu. Bethovenu. Adleriu. Nyče. Tas pats su kalnų, vietovių ir žymių tapytojų darbų pavadinimais. Juos lengva išmokti mintinai ir padaryti įspūdį. Sunkiau suprasti apie ką jie, o pavadinimas savaime lieka atmintyje.
Normaliai savimi pasitikintis žmogus nuo įvaizdinio skiriasi tuo, kad pasakoja apie savo aistrą švelniai, įdomiai ir su didžiausiu užsidegimu atsakinėja į kvailiausius klausimus. Aš žinau, esu kvailų klausimų specialistė, uždavinėju juos visiems labai įdomiems žmonėms ir esu turėjusi fantastiškiausių pokalbių iš kurių gimė ne viena graži draugystė. Įvaizdinis tuo tarpu švaistysis pavadinimais neklausiamas, o gilesnės diskusijos greičiausiai vengs arba velsis į absrakčius postringavimus su potekste "ne tau suprast".
Ir kai esi būklėje, pakartosiu tą patį Karen tekstą:
su polinkiu save versti silpnesniu, o ne stipresniu, apgailėtinu, o ne laimingu,
tokie žmonės gali šitaip smarkiai išbalansuoti, kad vėl sugrįžti į save bus nelengva arba pradėsi galvoti, kad tikrai Nesi Protinga ir greičiausiai niekad nebuvai.
Visuomet stengiuosi kabintis už žmonių, kurie tempia į viršų, ne žemyn. Net jeigu tai būtų sumažėjusio proto supermamyčių bendruomenė iš kurios įvaizdiniai juokiasi labiausiai. Ten greičiausiai supras, užjaus ir paguos. Tiek maždaug ir reikia, kai sunku.
Sukiojantis po realybę ir taip aišku, kad proto nesumažėja ir jis niekur nedingsta. Neplauta galva, žiaurus miego trūkumas, izoliacija nuo veiklos ir žmonių yra ne protas. Tai yra etapas. Sunkus. Kartais net labai sunkus. Ir nuo to sunkumo pamiršti, kad su tavim, šiaip, viskas yra gerai.
Šimtąjį kartą kartoju diskusijose apie vaikus ir jų auginimą: niekas niekada manęs nemylėjo smarkiau. Ar aš protinga, ar aš durna, jiems paprasčiausiai nesvarbu.
Ir tas jausmas su niekuo nepalyginamas, protingosios mamos, Jūs tai žinot.
Ir aš žinau.
-
Tu kaip krūmas, nutūptas drugelių
Mažytės kojelės
Ant tavo kruopščiai užaugintų lapų
Linguojasi.
-
Gražios dienos,
Asta
Kojinaitės: BUGTOHUG KŪDIKIS
Fotografija: Dovilė Dagienė