Nuskriaustieji

Per kiekvienas žiemos šventes aš nuoširdžiai kovoju su noru patylėti. Kovoju, nes visos marketingo strategijos sako: vajėzau, tik tu, svarbiausia, netylėk.
Šiemet vis dėlto patylėti aš pasirinkau, bet negi tylėsi šiaip sau. Beveik visada tylisi apie ką nors. Aš patylėjau daugiausia apie, žinoma, save ir savo dramas ir šiek tiek kraujui pravarinėti apie kitus, šiemet - apie nuskriaustuosius.

Vos ką tik praėjusiu šventiniu laikotarpiu dažnai užkliuvo vartojama frazė: aš neturėjau, bet mano vaikai tikrai turės. Smarkiai heroiškas, demonstratyvus ir deklaratyvus, bet vis tiek pačių geriausių norų vedinas pareiškimas. Apie neretai tikrai didelę skriaudą, kuri lengvai nenusitrina ir įsigėrusi vaikystės ašaromis leidžia laiką mūsų atmintyje. Nesu girdėjusi, kad tėčiai ar mamos šitaip ryškiai ir skambiai pabrėžtų norą duoti vaikui tai, ką patys labai gerai moka, žino ir jaučia. Gal todėl, kad vis dar patyliukais skauda vaikystės skaudulius ir juos suaugę sėkmingai perkelia savo vaikams, tik kita, radikaliai skirtinga, forma. Arba dar todėl, kad apie save kalbėti gerai būtų pagyros, o mus mokė nesigirti.

Dabartiniai mamos ir tėčiai augome, aišku, ne pačiu geriausiu metu ir patirtys gana įvairiaspalvės. Mano spalva - neprinokusių bananų, kuriuos mama, kai jau pavykdavo gauti, laikydavo aukštai spintelėje ir neleisdavo imti. Tačiau bananų problemos neturiu, prisimenu labiau kaip nuotykį, nei skriaudą. Sunkėliau, jeigu anuomet kasdienoje stigo drabužių ir batų. Stigo dėmesio, šilumos ir meilės. Augome su raktu ant kaklo laisvi kaip paukščiai ir niekam per daug nerūpėjo sukibę vaikai ant šakos virš sraunaus upelio. Dabar gal ir vaikų teises iškviestų. Kai kuriais atvejais teisingai padarytų. Kartais tyrinėju pati sau, ką paliko laukinė, dažnai vieniša vaikystė, kai už užsienietišką šokoladą galėjai padaryti labai daug ir kokie šiandien tėvai yra šitie vaikai.

Tai yra - mes.

Mūsų, laisvųjų laukinių vaikas apkrautas drabužiais, aksesuarais, puošmenomis ir lavinančiais žaislais iki pat ausų galiukų, kartais stebinančiai nenormaliais kiekiais. Vaikas savaitės bėgyje piešia, dainuoja, plaukia, lipdo, sportuoja, pamato visus naujausius filmukus ir lankosi vaikiškuose renginiuose nesulaukęs ketverių. Jis kalba angliškai ir moka atsisiųsti Apps'us. Ketverių. Vaikas negali rinktis veiklos iš natūralaus nuobodulio, renkasi iš penkiolikos siūlomų variantų arba neturi galimybės pasirinkti apskritai. Nes mes, nuskriaustieji, neleisime, kad mūsų vaikai patirtų bent mažiausią krislą nepatogumo jausmo. Nepatogumas yra nemalonus. Nepatogumas sužeidžia. Kelkime ir aukštinkime vaiko savivertę visais įmanomais būdais! Kartais teoriškai pafantazuoju, kad mūsų vaikai tikriausiai ir vėl augins laisvųjų laukinų kartą, užtroškinti begalinio dėmesio, besaikio lavinimo ir saugojimo, naudodami lygiai tą patį motyvą: aš neturėjau, bet mano vaikai tikrai turės. LAISVĘ.

Žinau, žinau. Be disciplinos neužauginsi stipraus žmogaus. Pradėjęs tobulinti dėmesingai ir anksti įžvelgtus vaiko talentus padarysi jam didelę paslaugą. Viską aš žinau, stebiu savo vaikus ir svarstau, kaip galėčiau jiems padėti būti sėkmingesniais. Tik jaučiuosi balta varna galvodama, kad vaikas turi anksti išmokti pats tvarkytis ir su nesėkmėmis, jas patirti ir pats nuspręsti ką reiktų daryti. Šiandien, dauguma talentingų, nepakartojamų, iki padebesų išlavinta saviverte vaikų visiškai nežinotų ką daryti gavus pirmą kartą į kaktą pareiškimą - tu žioplys. Visiškai nesvarbu pelnytai ar ne, bet gyvenime taip anksčiau ar vėliau kartais nutinka.

Eikime pas psichologus spręsti savo vaikystės problemų, rimtai. Mūsų vaikai yra nuostabūs ir nepakartojami nauji žmonės, kuriuos reiktų pagarbiai pažinti ir duoti ne tai, ko mums stigo, o tai, ko mūsų vaikui labiausiai reikia. 

Ramaus vakaro,

Asta