Istorijos

Nidos istorijos

  • Autorius: Asta Padagaite
  • 2 komentarai

Giminės jau pradėjo dovanoti gigantiškas cukinijas ir maišus obuolių - reiškia vasara baigiasi.
Atostogautojai grįžta į miestus ruoštis naujam mokyklų, darbų ir skubėjimo sezonui, o man labai patinka šitas aiškus cikliškumas, kitaip nesuprastum kame vasaros ir poilsio gerumas, o gal net kame gerumas yra iš viso. 

Atostogautojai būna įvairių rūšių. Aš, pavyzdžiui, šiuo gyvenimo laiku negaliu sau leisti ilgų atostogų, o daugiau ir trumpų atostogaičių. Taip ir darau. Nidoje.
Myliu Nidą platoniška gilia meile, važiuoju ten visomis progomis ir, jaučiu, ji taip pat mane myli. Nenoriu ten būti mėnesį, net dvi savaites nenoriu būti. Man patinka važiuoti daugiausiai trims - keturioms dienoms. Kaip pas gerą meilužį kokia jautruolė važiuoja meilės romane: susitinki trumpam ir efektingai, nes žinai, kad tuoj teks skirtis, o kada pasimatysi vėl - nežinia. Tai dalis malonumo ir mano tikro, kokybiško, koncentruoto poilsio forma.

Viskas Nidoj vyksta gerokai lėčiau, žmonės atvažiuoja gražesni, elgiasi maloniau ir gyvena kitokį, Nidos gyvenimą. Taip daugumai nuoširdžiai atrodo, o dėl to gal net taip ir yra.

Nidos lankytojai daugmaž nesikeičia: pulkelis tų pačių veidų, kuriuos sutiksi kiekvieną vasarą, net atrodo, kad jie ir jų gražūs automobiliai nesensta, žiemai užšąla, o vasarai vėl atgyja su tais pačiais šortais, kuriais buvo praėjusiais ir dar praėjusiais metais; grupelės neįkyriai besijuokiančių draugių ir draugų, rytą pradedančių Spritz'ais; gausios šeimos su visais seneliais, kurios leidžia laiką romiai ir inteligentiškai vieni kitiems padėdami; hipiai, kurie tikrai neaišku kaip čia atsirado ir kur miega. 

Taip pat čia sutiksi mamas su vaikais. Labai matosi skirtumas, keliantis ramų šypsnį, kuri mama nauja, o kuri nebe. Pirmakartės naujagimių mamos Nidoje labai gražios. Tikrai. Kruopščiai parinkti itin geros kokybės nauji kūdikio daiktai ir aksesuarai, gražiai suderinti su pačios mamos įvaizdžiu. Svarbiõs pradžiõs estetika, kuri džiugina akį. Mamos su prakutusiais vaikais jau labiau gaudo Nidos hipių stilių ir stumia tuos pačius kokybiškus vežimaičius, rengiasi tuos pačius kokybiškus ir gražius drabužius, tik jau aplipusius sausainiais ir aplaistytus sultimis. Visos žinom, taigi nuvalai, bet vis tiek matosi. Tai nė kiek ne mažiau žavu, tik veide polėkis gerokai, gerokai didesnis. 

Per patį sezono įkarštį, kai saulė stipriausia ir kainos didžiausios, dar čia atvažiuoja šeimos, kurios taupė, labai ruošėsi ir atvyko lyg į puotą - tai jų atostogos Nidoj, į kurią visi svarbūs žmonės nuvažiuoja. Moterys beveik visada besiruošdamos persistengia, o šių metų persistengimo trend'as buvo ryškus pedikiūras su įspūdingu didžiuoju kojos pirštu, ties nago augimo linija apklijuotu tiesia swarovskių eilute ir jie, pirmą kartą įlipus į jūrą, akivaizdu, po vieną iškrenta. Nežinau ar dėl to, kad šiemet aš labiau nuleidusi galvą vaikštinėjau, kad taip pasistebėjo, ar todėl, kad tie apklijuoti kojų pirštai atrodo labai dideli, bet buvau pradėjusi mityse nustatinėti: ši moteris atvyko tik šiandien, dar visi briliantai vietoj, o štai ši jau maudėsi visą savaitgalį - blizgučio klijų dėmių ant didžiojo piršto daugiau nei pačių swarovskių. Tas pirštas man rodėsi kaip koks tiro objektas, o maži klijų blyniukai tarp dar likusių briliantų, kaip ištiškę taikiniai, į kuriuos jau buvo pataikyta iš mažo šautuvėlio.
Šios moterys yra tokia pat savaime suprantama Nidos vasaros dalis, kaip ir prabangus jaunimėlis, kuris nenusiima saulės akinių net tamsiausią naktį. Labai įdomu visus stebėti ir ko gyvenime būna.

-

Susitikau vakarop Nidoje bičiulį su trimis vaikais, mama išlėkė nuo pat ryto su reikalais ir paliko vienam padaboti tikrą bombą: ketverių, dviejų ir vos kelių mėnesių vaikus. Bičiulis kalbasi su manimi, pokštauja, tik žiūrint į jį manęs neapleidžia toks aiškus deja vu jausmas. Kalba jis normaliai, atrodo normaliai, bet veido oda lyg be raumenų, nežinau kaip tiksliai nusakyti šitą man taip gerai pažįstamą būseną: veidas atrodo laisvai pasidavęs žemės traukai ir laikosi ant galvos tik prisegtas su akimis. Taip atrodo normalios mažų vaikų mamos. Kasdien. Nuo pat ryto.

Kai jis man papasakojo, kad be dviejų minučių aštuonios sugebėjo su visais vaikais sausakimšoj Nidos Maximoj nusipirkti alaus vakarui, pajutau nesuvaidintą pasididžiavimo šituo žmogumi jausmą.
Pasiguodė man ramiai:
- Žinai, kažkaip laiko sau ir nebelieka.
Kai iš vyro lūpų daug įprasčiau yra girdėti "tai ką tu veikei visą dieną namie?", šitas gyvenimiškas sakinys manęs vos neišvertė iš basanoškių. Dėl savo normalumo. Dėl įprastumo ir kasdieniškumo. Tai visiškai, neabejotinai, nesvarstomai šitoje situacijoje yra normalu. Tik mes dar savo šeimose, lyčių santykiuose, nuo to normalumo dauguma esam nutolę šviesmečiais.

O kita šeimyniška istorija, kurioje sudalyvavau ir nuklausiau visai netyčia. Įsivaizduokite tokį absoliučiai kinematografišką vaizdą: vyras mažų vaikų mamai suteikė laimę ir laisvę vasaroti Nidoje. Visą vasarą. Visą parą. Su mažais vaikais. Vienai. Atvykdavo, kaip supratau, aplankyti kartais savaitgaliais ir vieną iš tų savaitgalių prie gretimo staliuko mama gerdama nežinia kelintą kokteilį tokiu specifiškai isteriškai apatišku balsu savo vyrui aiškino:
- Važiuok ir migdyk. Kaip nori migdyk. Aš nesutinku ir lieku čia!
Vyras iš karto nesusiprato, o ir kur čia susiprasi. Jis atrodė puikiai ir gaiviai: drabužiai švarūs ir kokybiški, geras parfumas dar neišgaravęs nuo pat Vilniaus, ką tik atvyko į kurortą ir tiesiai ten, kur gražūs žmonės geria kokteilius ir juokiasi. Taigi, vyrui nesusipratus, buvo pavartotas kažkoks aiškesnis terminas, gal "dink", ir tai yra pats santykių sodrumas ir proza, pats didžiausias intymumas ir atvirumas, kai norai ir galimybės pačiam motinystės pike turi rasti bent kažkokį mažą bendrą tašką. Aš visus negražiausius, šlykščiausius, labiausiai įžeidžiančius, gal net kartais žeminančius dalykus esu pasakiusi kai vaikai buvo visai maži. Niekada taip nekalbėjau prieš tai, po to, labai daug šansų, irgi niekada nebekalbėsiu.
Įdomu tai, kad šitas etapas, kai jau pasibaigia, nebeatrodo toks jau ir ilgas. Tačiau toks ryškus ir intensyvus, kad pasibaigus pati nesupranti kaip susitvarkei.

Tokios štai mano šiųmetinės vasaros Nidos istorijos.
Pradedu laukti visai kitokių rudens pasimatymų su ja, kada žmonių ten nebebus ir reikės žiūrėti... tik į save.

-

Gražių Jums paskutinių vasaros dienų,
Asta

Pasidalinkite
Senesnės istorijos