Ne po vieną

Vakar pasaulis gražiai minėjo šeimos dieną, prekybininkai siūlė visokių šeimos prekių, vienodų marškinėlių ir bendrų atrakcijų. Norėjau parašyti savo nuomonę, bet nesuspėjau: gaminau maistą, ploviau galvas, važiavau pirkti kažkokios tai tvoros vyro prašymu, priebėgomis dirbau ir vakare plaudama indus mintyse paminėjau šeimos dieną, kuri, jeigu atvirai, visai norėjau, kad jau ir pasibaigtų.  

Esu sau pasižymėjusi kažkur galvoje Erich Fromm rekomenduojamas tris meilės sudedamąsias dalis:
rūpestis, atsakomybė ir nesibaigiantis (pa)žinojimas.
Tai mano, sėkmingai ir ne visada, bandoma taikyti artimiausių, mieliausių, svarbiausių šalia esančių žmonių gerovės ir laimės formulė.

Tiesą pasakius, kai esu susinervinusi ir pavargusi, man atrodo, kad viskuo rūpinuosi aš viena, pagarbos man reikia ištisai išsireikalauti, pasamonėje neapleidžia nuojauta, kad galutinę atsakomybę už šeimą tempiu aš viena, o žinojimas apie žmogų man visai nepadeda pasijusti geriau. Nes aš pirmiau pagalvoju apie save. Jis blogos nuotaikos, nes šiandien, akivaizdu, kažkas nepasisekė. Tai, bet (be L :D), o aš? Irgi pavargau! Gal ir man kas nors nepasisekė? Mano savivertė inkščia ir spjaudosi, kad jos niekas nepaglosto. Dažnai sakoma, kad išmok mylėti pirmiausiai save, o tada jau ir kitas tave pamils ir paglostys, bus laimė, sėkmė ir graži šeima. Tačiau tai absoliučiai neveikia! Kuo aš labiau myliu save, tuo labiau mano vyriškis galvoja, kad įsitaisiau meilužį.
Taip ir gyvenam.

Šiandien labai svarbu Jos Didenybė Savivertė. Nuo septintojo dešimtmečio prasidėjusi savivertės svarba išbujojo tiek, kad mokslininkai pradėjo masiškai analizuoti savo vertės kėlimo klausimus ir juos taikyti praktiškai, verslininkai sumaniai ir labai profesionaliai tuo naudotis, viskas persipynė taip, kad galiausiai dabar AŠ kultas toks didelis ir stiprus, kad užklausus bet kurio vidutinio, išsilavinusio, puikiai gyvenančio Facebook ir Instagram naudotojo: "Kas tu esi? Kodėl tu čia? Kokia viso to prasmė?", jis ne tik, labai gali būti, niekada nebus sau uždavęs šitų klausimų, bet dar pagalvos, kad kažkodėl puoli ir nori jį pažeminti. Klausimai be galo sudėtingi ir duria kur kas giliau, nei labai aukšta marketinginė savivertė, kuri visa gerkle rėkia universalų atsakymą: "Nes tu to verta!".

Pasivaikštom tarp šeimos narių toliau. Ant jūsų dukters marškinėlių parašyta "princesė", o ant sūnaus - "mažasis direktorius". Ir jūs puikiai suprantate, kad tai visai nereiškia, kad mama yra karalienė, o tėtis karalius. Taip pat jūs nesate atsipūtę UAB'o savininkai, kuriame štai, atsirado naujas pavaldus vadovas. Veikiau tarnai ir cirko artistai, tenkinantys norus savo norų sąskaita, nes kitaip mažylis gali užaugti turėdamas labai žemą savivertę. Manęs dažnai klausia, į kurią mokyklą eina mano vaikai. Užtenka atsakymo "į valstybinę". Tada dažnai pašnekovo akyse pamatau perbėgančią nuostabą ir beveik gailestį, kad mano vaikus ten skriaus taip, kad jie greičiausiai neišmoks rašyti. Per daug nemąstant absoliutus šeimos tikslas yra privati mokykla, kurioje vaikai bus tobulame šiltnamyje, jie išaugs tobulais žmonėmis. Gali būti. Tačiau neretai tėvai dėl primestų laimės instrukcijų vaikšto nuo persidirbimo pajuodusiais veidais, užuot leidę kokybišką laiką šeimoje ir išmokę vaikus elementaraus psichinio atsparumo, kurio ateityje dideliame pasaulyje oj kaip prireiks.  

Viskas susipaprastino ir pradėjom į šalia esančius žiūrėti kaip į objektus, kurių vartojimo instrukcijų gausu ant kiekvieno kampo, nemokamai ir už pinigus. Ką daryti kai vaikas krenta ant žemės ir rėkia. Kaip suvilioti vyrą iš naujo. Dešimt laimingos santuokos receptų. Pasitikrink, ar jūs tinkate vienas kitam pagal zodiako ženklą. Penki laimingo vaiko apibrėžimai. Ir, vieni iš pačių geriausių:
Svarbūs požymiai, kad jis tavęs nemyli. Jeigu atitinka bent pusę - meskite jį nedelsdamos. Ir, kas įdomiausia, paskaičius dažniausiai atitinka dar daugiau nei pusė. 

Tik, štai, žmogus negali būti vienas. Tokie jau esam padarai, socialūs. Vieni mes pasiekiame mažiau, vieni mažiau džiaugiamės, nukreipę visą energiją vien į save galiausiai jaučiamės nelaimingi ir vieniši. Šeima, tai unikalus žmonių buvimo kartu darinys, kurį reikia pažinti ir suprasti, tai yra nesibaigiantis, sudėtingas procesas, kuriam vadovaujantis nuojauta, nuotaika, pojūčiais ir tais pačiais patarimais, pirmiausia reikia labai daug duoti, kad dar daugiau gautum atgal. Ir duoti reikia brangiausia, ką turi - save.

Didžiulis darbas yra ieškoti santykio su artimais ne dėl to, kokie jie yra, o nepaisant to, kokie yra. Mylėti savo šeimyniškius ne dėl to, kad jie to verti. Tiesiog mylėti smarkiai ir dėl to jie taps to vertais. Tai subtilus, bet labai reikšmingas skirtumas. 

Juk į medžius girioje irgi galima tik žiūrėti. Bet galima juos ir matyti.
Šeima yra tas pats.
Matykite. Ne po vieną.

- Asta - 

Fotografija: Raimonda Vyšnia

Drabužis: Žvejo megztinis, privatūs užsakymai asta@bugtohug.com