Laukimas

Čia tikriausiai bus išpažintis. Varčiau senas vaikų nuotraukas ir supratau, kad daug visko atsitiko.

Dabar taip aišku, kad laukimosi priežastys, tos tikrosios, gyvenimiškos, dažniausiai būna net labai arti žemės: nes vyras paliks, nes darbas nusibodo, nes aš jau sena, nes užkniso klausinėtojai "kada jau", nes nebus kas stiklinę paduos kai mirsiu, nes santykiai blogi ir pagerės, pastojau netyčia ir turiu gimdyt, nes manęs neveda ir kai pastosiu tai ves, nes nerandu savęs, o kai lauksiuosi savęs ieškoti nereikės. Niekas apie tai, aišku, neprisipažįsta arba prisipažįsta gerokai vėliau. Dažniau oficialioji, bet, nuoširdžiai tikiu, kartais netgi absoliučiai tikra ir tyra priežastis - mes mylime vienas kitą ir norime tai įprasminti vaiku.

O kad būčiau žinojusi...Kad būčiau bent nujautusi, koks tai procesas. Laukimas išpurtė mane iš savęs pačios ir įkišo atgal, paversdamas mergaitę moterimi pačia giliausia ir sudėtingiausia prasme.

Dvynių aš laukiau žiauriai ilgai. Istorija apie gydymąsi plačiai aprašyta ir išnarstyta, priimu tai kaip gyvenimo išbandymą ir užrakinau prisiminimų gilumose. Blogos patirtys neleido patikėti, kad aš realybėje galėsiu prisiliesti prie savo vaikų iš tikrųjų. Mes buvome trys kariai. Kiekvieną savaitę stūmiau kaip naują pasiekimą, tiksliai žinojau kuri mano vaikų kūno dalis jau užaugo, kuri dar turi užaugti. Skaičiavau kiek liko dienų, kada jie gimę išgyventų. Leidau dienas lovoje ir glosčiau savo pilvą tiek rankomis, tiek mintimis. Ir visą laiką bijojau. Tylėjau kaip žemė kantriai ir oriai iki pat pabaigos, nors dabar suvokiu, kad buvo be galo sunku tiek psichiškai, tiek fiziškai. 

Gimė jie staiga ir greitai, panika, operacija, gimusių neparodė, skubiai išnešė į reanimaciją. Neišriedėjo nė viena ašara. Tiksliai žinojau, kad kai tik pajėgsiu pajudint kojas, eisiu jų aplankyti. Eisiu prisiliesti prie savo vaikų iš tikrųjų.

Stovėdama tarp daugybės pypsinčių aparatų ir pagarbiai tyliai vaikštančių gydytojų aš tiksliai žinojau, kad dabar tikrai viskas bus gerai. Glosčiau, glosčiau, labas mano Algi, labas mano Pranai, mes čia tik truputį pabūsim ir važiuosim namo būti laimingi. Dabar aš mama ir nieko nebijau. Nebijokit ir Jūs.

Tai keičia dalykus. Suvokimą apie sunkumus. Lengvabūdiškumą. Tikslo siekimą. Kantrybę. Svajonių svorį. Tikrovę. Šitame procese užaugau kartu su savo pilvu iki nežmoniško dydžio, kuris, gimus vaikams sprogo ir išsitaškė. Mano sparnai buvo tokio pločio, skrydis tokios jėgos, kurios niekada nenumaniau savyje esant. 

Mano vaikai man atidarė visas užsidariusias duris, atvėrė langus, plaikstėsi užuolaidos ir grojo akordeonas kasdien galvoje. Buvo lengva. Lengva juos auginti, lengva juoktis, lengva galvoti ir lengva tiesiog būti. BUGTOHUG susikūrė kai dvyniams buvo trys mėnesiai ir dvidešimt dienų. Nieko tokio daugiau nebeatsimenu, tik neįtikėtino lengvumo pojūti visame kame. Tik Jie man tai davė, Jie sukūrė, aš tik pasiėmiau ir jaučiau tuomet tokią tikrą laimę, kad net dabar galvojant šypsena veide natūraliai atsiranda. 

Pasipylė straipsniai, televizijos laidos, dėmesys ir pažintys. Platus skrydis, kurio nepasivijo mano santuoka. Išskydome laike. Dingome. Nustojom sakyti, kad mylim viens kitą ir net nepastebėjom kada. BAM. Ir duobė. Skyrybos.

-

 Nuo paauglystės sapnuodavau sapną apie mergaitę, vardu Ona. Tiek buvau įtikėjusi, kad susilauksiu šitos mergaitės, kad žinia apie pirmiausia du (!), po to berniukus (!!!) buvo visiškai išjungianti visus pasąmonės burtus. Bet ji rado kelią ateiti. Ne visai tokį, kokį galėjau bent numanyti.

Naujiena apie antrąjį nėštumą lyg iš giedro dangaus nuo, nėra ką čia slėpti, tik pradėto pažinti žmogaus, sudrebino viską, ką galėjo sudrebinti. Būdama 32 metų bijojau pasakyti mamai, kad laukiuosi. Neatsakinga, neatsakinga, neatsakinga. Kartojau sau iki begalybės. Šalia ketverių metų nevaisingumo gydymo, trijų persileidimų, sunkaus nėštumo ir vienintelių mano mylimiausių pasaulyje berniukų aš tiesiog, neplanuotai, be jokių pastangų - laukiuosi. Tapo akivaizdu, kad aistringas meilės romanas baigėsi, dabar teks pažindintis iki skūros, sielos, mirksnio, visiško artumo. Ir pažintis nevyko labai sklandžiai. Nevyksta iki šiol. Penktus metus iriamės per kiekvieną dieną neįtikėtinai sunkiai. Laukimas sujungė nesujungiama, liepė išbandyti neišbandoma. 

Dukters laukimas buvo kitoks. Mes moterys tarpusavyje iš karto lengvai radome bendrą kalbą, laksčiau visur kur man reikėjo, dirbau, važinėjausi į koncertus ir kitokias pramogas, piktinausi ir rimtai svarsčiau slapčia prasmukti į lėktuvą, kai jau gydytoja sakė per vėlu tau skraidyt, nieks nepriims, o aš leidimo neduosiu. Likus devynioms dienoms iki gimdymo dar organizavau nemažą fotosesiją su krūva vaikų, dėžių, laiptų ir veiksmo. Šitas laukimas man buvo skrydis savaime. Aš jaučiausi labai stipri. 

Gimdžiau iš širdies. Niekada savo gyvenime prasmingiau nekentėjau skausmo. Atsidaviau gamtos procesui paprastai ir nuoširdžiai, jaučiausi neįtikėtinai gerai. Niekada iki tol nesupratau noro gimdyti kuo natūraliau namie ar kur nors po berželiu. Jaučiausi tokia natūrali gamtos dalis, kad berželiai, krūmai ir lengvas vėjelis šitame procese būtų derėję gerokai labiau nei ligoninė. Natūralus gimdymas pakratė iš vidaus. Aš dar kartą sužinojau, kokia savyje esu galinga ir niekas iš manęs šito atimti negali.

Onos laukimas ir gimimas galutinai sustatė mane į vienį. Nebeužsižiūriu ilgai į batus nukabinus nosį ir nebespoksau į žvaigždes per ilgai. Žiūriu tiesiai ir aiškiai. Žinau kas yra viršuj, žinau kas yra apačioj. Moku atskirti kas man yra bloga ir kas gera, turiu tokį tiesų stuburą, kokio niekada savo gyvenime neturėjau. Be vaikų laukimo, bent jau mano, jis toks tvirtas niekada nebūtų. Noriu romantikos ir pasakos, noriu laimės ir basų kojų žydrame baseine apaugintame orchidėjomis, tačiau nebeliūdina žinojimas, kad tai kaskart truktų tik pirmas tris (?) savaites. Realybėje žydėti ir pasaką kasdien parašyti turi pati. Sprendimus priimti pati. Sprendimų pasekmes - taip pat. Laukimo patirtys man davė aiškų pojūtį, kad aš nieko nebijau. Nebijau nukristi, nebijau sakyti tiesos, nebijau pakentėti ir nebijau džiaugtis tik tuo, kas džiugina mane, o ne kaimynę iš penkto aukšto. 

Aš dabar žinau, kada man saldu. Visada. 

Ką Jumyse pakeitė laukimas?

Nuoširdžiai,
Asta 

-

BUGTOHUG KŪDIKIS - įkvėptas tikro tikriausio gyvenimo.