Atsakingas mados vartojimas
Aš esu Asta, BUGTOHUG įkūrėja ir stengiuosi atsakingai vartoti drabužius taip, kaip pati sau tą atsakingumą suprantu: neišprotėjant ir nepuolant į kraštutinumus, ramiai kontroliuojant jų kiekį ir, kiek leidžia galimybės, atsižvelgiant į pagaminimo istoriją.
Pasvarstymai apie tai ir kai ką daugiau šiame įraše.
ATSAKINGAS MADOS VARTOJIMAS
Atrodytų, tai yra savaime aišku. Pirkti iš neetiškų greitos mados gamintojų yra blogai, pirkti iš sąžiningą atlygį mokančių, švarius audinius besirenkančių ir gražią filosofiją skleidžiančių yra gerai.
Bet kaip vartoti atsakingai?
Kolekcijų pristatymai, mados tendencijos, šokiravimas, nustebinimas, aktualios pozicijos išsakymas – visa tai ir daug daugiau yra mada ir aš tikrai aktyviai ją vartoju. Kompiuterio ekrane. Kuo toliau, tuo labiau man svarbu, kad daiktų ženklas turėtų savo aiškią poziciją ir visai nesvarbu ar aš su ja sutinku. Man patrauklu pirmiausia yra tai, kas skatina mąstyti, o ar drabužis iš prabangių butikų, ar iš greitos mados parduotuvės netgi ne taip svarbu. Svarbu ar tau to konkretaus daikto tikrai reikia, kad galėtum jį iki galo suvartoti pagal paskirtį.
Atsakingas mados vartojimas man labiausiai yra tai, kad aš ją vartoju, o ne ji mane.
KAIP SUVALDYTI SAVO NORUS
Pirkimo terapija tikriausiai viena populiariausių pasaulyje. Kartu su maisto terapija, alkoholio terapija ir visomis kitomis terapijomis, kurios pasiekiamos ranka, nes liūdesiui apėmus jas gali vartoti čia ir dabar, galvoti nieko daug nereikia. Liūdna diena? Einu save paguosiu ir pasišopinsiu. Ar reikia ko? Nežinau, gal pamatysiu ko reikia. Taip spintos užsipildo įvairiausiu, keisčiausiu turiniu, o kaip buvo liūdna, taip ir tebėra.
Aš pati dabar jau sąmoningai save pagaunu lemiamu momentu ir tris kartus persvarstau ar tikrai nėra alternatyvos veikti ką kitą, kai susiruošiu pirkti apėmus liūdesiui arba neturėdama ką veikti. Tada tiesiog imi, supakuoji savo liūdną/ pavargusį/ nelaimingą/ prasmės nerandantį kūną ir, prievartos būdu nuveži vaikščioti į parką, o ne į prekybos centrą. Gal tada, pavyzdžiui, galima suprasti, kad neturi patogių ilgiems pasivaikščiojimams skirtų batų ir su malonumu konkrečiai juos išsirinkti ir nusipirkti? Juokauju, bet beveik ir nelabai.
PIRKIMO MALONUMAS
Turiu prisipažinti, kad reikėjo ne vienų metų sąmoningo darbo su savimi, kad nebeliktų spontaniškų pirkinių. Aš juos planuoju. Taip pavyksta išvengti visų „gerų kainų“ viliojimo, nes man nei už mažą kainą, nei už didelę šiuo metu nieko nereikia. Pirmiausia išsigydžiau galvoje kompleksą, kad kažko negaliu sau leisti, ką gali kiti. Nuoširdžiai galvoju, kad galiu nusipirkti bet ką, jeigu noriu. Tai suteikia poilsio smegenims. Nei aš perku bet ką, nei aš noriu. Tiesiog nustojus save menkinti ir svajoti kokia vertinga pasidarytum, jeigu dėvėtum tik labai brangius drabužius, apima malonus laisvės ir meilės sau pojūtis.
Yra daiktų sąrašas, kurių man gyvenime reikia. Jis dažniausiai labai trumpas ir niekada nepasitaiko, kad jeigu aš turiu šviesius sportbačius, nusiperku dar vienus, nes jie tikrai kitokie ir dar už tokią gerą kainą.
Šiemet nusipirkau juodą žieminę striukę. Senąją pirkau prieš aštuonerius metus ir kai jau nuo nešiojimo pradėjo blizgėti rankogaliai, akivaizdu, kad teko ją pakeisti.
O koks malonumas rinktis gerą daiktą, kurio tikrai reikia!
ATSAKINGA SPINTA
Mano spinta yra, tikriausiai nesunku atspėti, nelabai didelė. Pagrindiniai reikalavimai drabužiui tik du: ar man (pa)tinka ir ar (pa)tinka tai, ką perskaitau etiketėje.
Viena dalis yra nekintanti: marškinėliai, džinsai, megztiniai. Su jais galiu apsirengti kasdien nesukdama galvos, taip dažniausiai ir darau apsupta savo didelio vaikų ūkio. Nusinešioja, nueinu ten pat ir nusiperku tokius pat. Kita dalis yra brangesni, įdomesni, mano mados supratimą, amžių ir kasdienybę atitinkantys drabužiai, kurie puikiai tinka prie nesikeičiančių pagrindinių rūbų. Kiekvieną naują drabužį perku labai pagalvojusi ar jis tiks su jau turimais, o jeigu kirba abejonė, visiškai ramia galva neperku.
Rankines iš viso turiu tris: šviesią, juodą ir mažą proginę. Visos trys gana klasikinės ir labai kokybiškos. Niekaip neprisireikia dar vienos, nes su visais drabužiais, batais ir netgi akiniais nuo saulės jos gražiai dera. Reikėjo renkantis pagalvoti, neskubėti, išsirinkti. O kaip malonu tai daryti lėtai! Nes, geriau pagalvojus, ar aš būsiu prastesnė moteris iš viso be jokios rankinės? Na, ne. Ar aš geriau jausiuosi turėdama labai gražų, super kokybišką, lengvai derinamą ir (šalutinis malonus poveikis) dar ir moteriškių ne vienus metus giriamą daiktą? TAIP!
Aš nebeturiu poreikio kiekvieną sezoną sklęsti kartu su mados tendencijomis. Pilnai užtenka paprasto žinojimo, kad kai noriu sau atrodyti tikrai gerai - galiu tai padaryti.
MANO ŽVEJO MEGZTINIO ISTORIJA
Ir pabaigai apie tikėjimą drabužių energija.
Ne be reikalo pati kuriu drabužius, kurie turėtų savyje tiek kokybės, kad galėtų spintoje būti ilgai. Tikiu tokiais drabužiais, tikiu, kad jie padeda saugoti asmenines istorijas ir einant laikui drabužis savyje nešiojasi įvairiausias emocijas ir prisiminimus.
Su dideliu žveju gavosi tokia istorija. Megztinį galima pradėti megzti nuo viršaus ir nuo apačios. Sugalvojusi, kad man pats laikas pasimėgauti vaikams skirtų žvejų megztinių kokybe ir patogumais, nutariau pasigaminti megztinį sau. Pradėjau megzti nuo viršaus. Pataisydama, išardydama, vėl pataisydama. Ilgas procesas. Kai jau supratau, kad mano megztinio viršus pagaliau gula gerai, susivokiau, kad mano pilve gyvena Ona ir apačios pabaigti nebegaliu!
Onai dabar treji su puse, suaugusiam žvejo megztiniui - taip pat. Štai tokį užtaisą drabužyje aš vertinu, branginu ir visada prisiminsiu.
Fotografija: Raimonda Vyšnia
ŽVEJO MEGZTINIAI MAMOMS
Asmeniniai užsakymai asta@bugtohug.com